 |
 |
Advokatų profesinė bendrija „Gudaitė ir partneriai“ sėkmingai apgynė klientų interesus civilinėje byloje, kurioje bankas prašė priteisti iš gyvenamųjų namų statybos bendrijos šimtatūkstantinę sumą negrąžinto kredito, palūkanų, delspinigių, skolos išieškojimą nukreipiant į bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą
Ilgiau nei keturis metus trukusioje civilinėje byloje, kurioje bankas prašė priteisti iš gyvenamųjų namų statybos bendrijos šimtatūkstantinę sumą negrąžinto kredito, palūkanų, delspinigių, skolos išieškojimą nukreipiant į bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, parduodant šį turtą iš viešųjų varžytynių, advokatų profesinės bendrijos „Gudaitė, Maumevičė ir partneriai“ advokatė Aurelija Maumevičė sėkmingai apgynė klientų interesus.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą antrą kartą pirmoje instancijoje, 2019 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo sprendė, kad banko reikalavimai dėl skolos priteisimo yra pareikšti ne tam atsakovui, kuris pagal ieškinyje pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo turėtų atsakyti, taip pat sprendė, jog bankas neįrodė prašomas priteisti iš bendrijos skolos dydžio. Dėl to banko ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėjęs bylą apeliacine tvarka, 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisės reikalauti skolos grąžinimo iš bendrijos, banko veiksmų skolų perkėlimo procese, konstatavo, kad tai, jog šiuo atveju su fiziniais asmenimis formaliai nebuvo sudarytos skolos bankui perkėlimo sutartys, negali būti pagrindas reikalauti skolos priteisimo iš bendrijos. Susiklosčiusi faktinė situacija rodo, kad ne bendrija, o bendrijos narys, nors ir nesudaręs skolos perkėlimo sutarties, tačiau pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui įsigyti, turi pareigą įvykdyti jam dėl pasinaudojimo lengvatiniu kreditu atsiradusią prievolę. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad bendrija turi pareigą atlyginti savo narių, neįvykdžiusių jiems tenkančios prievolės grąžinti kredito skolą ir palūkanas, prievolę, ją turėtų įvykdyti sąžiningi bendrijos nariai, kurie elgėsi teisėtai – sudarė paskolos perkėlimo sutartis ir atsiskaitė (atsiskaito mokėdami dalimis) už jiems tenkantį butą. Tai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, prieštarautų CK 1.5 įtvirtintų teisingumo ir protingumo principams. To nepaneigia ir faktas, kad bendrija, įvykdžiusi banko reikalavimą, įgytų teisę į tikruosius skolininkus (bendrijos narius) atgręžtinį reikalavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teigimu, pagrindo sutikti su banku, kad jis kreditą, suteiktą kredito sutarčių pagrindu, administravo tinkamai, taip pat nėra.
Pasisakydamas dėl prašomos priteisti skolos dydžio, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas sąžiningai savo prievoles vykdžiusių bendrijos narių mokėjimus, skirtus jiems tekusios kredito daliai dengti, negalėjo skirti bendrijai priskaičiuotoms palūkanoms ir delspinigiams apmokėti. Įmokų skirstymas tinkamai savo prievoles vykdžiusių bendrijos narių mokėjimus užskaitant augančioms palūkanoms ir delspinigiams padengti, yra nesąžiningas tinkamai savo įsipareigojimus vykdžiusių bendrijos narių atžvilgiu. Nors bankas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybių administruoti kiekvieno bendrijos nario skolą atskirai, tačiau ši aplinkybė nepagrįsta objektyviais duomenimis. Bendrija priėmė reikalingus sprendimus dėl skolos perkėlimo, kiekvieno bendrijos nario prievolės apimtis buvo žinoma, bankas, veikdamas kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, tokią informaciją galėjo gauti ir, atitinkamai, turėjo pareigą kontroliuoti, kaip yra vykdomi iš kreditavimo santykių kylantys įsipareigojimai. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad jei kiekvienas konkretus skolininkas būtų buvęs administruojamas atskirai, nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus dvidešimčiai metų nuo momento, kada turėjo būti tinkamai įforminti transformavęsi santykiai, nėra aiški skolos dalis, konkrečių skolininkų prievolės dydis ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų.
Išvestinis reikalavimas dėl skolos išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą turtą, apeliacinio teismo teigimu, taip pat negali būti tenkinamas, kadangi pagrindinis reikalavimas dėl skolos priteisimo iš bendrijos pripažįstamas nepagrįstu.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą antrą kartą pirmoje instancijoje, 2019 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo sprendė, kad banko reikalavimai dėl skolos priteisimo yra pareikšti ne tam atsakovui, kuris pagal ieškinyje pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo turėtų atsakyti, taip pat sprendė, jog bankas neįrodė prašomas priteisti iš bendrijos skolos dydžio. Dėl to banko ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėjęs bylą apeliacine tvarka, 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisės reikalauti skolos grąžinimo iš bendrijos, banko veiksmų skolų perkėlimo procese, konstatavo, kad tai, jog šiuo atveju su fiziniais asmenimis formaliai nebuvo sudarytos skolos bankui perkėlimo sutartys, negali būti pagrindas reikalauti skolos priteisimo iš bendrijos. Susiklosčiusi faktinė situacija rodo, kad ne bendrija, o bendrijos narys, nors ir nesudaręs skolos perkėlimo sutarties, tačiau pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui įsigyti, turi pareigą įvykdyti jam dėl pasinaudojimo lengvatiniu kreditu atsiradusią prievolę. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad bendrija turi pareigą atlyginti savo narių, neįvykdžiusių jiems tenkančios prievolės grąžinti kredito skolą ir palūkanas, prievolę, ją turėtų įvykdyti sąžiningi bendrijos nariai, kurie elgėsi teisėtai – sudarė paskolos perkėlimo sutartis ir atsiskaitė (atsiskaito mokėdami dalimis) už jiems tenkantį butą. Tai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, prieštarautų CK 1.5 įtvirtintų teisingumo ir protingumo principams. To nepaneigia ir faktas, kad bendrija, įvykdžiusi banko reikalavimą, įgytų teisę į tikruosius skolininkus (bendrijos narius) atgręžtinį reikalavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teigimu, pagrindo sutikti su banku, kad jis kreditą, suteiktą kredito sutarčių pagrindu, administravo tinkamai, taip pat nėra.
Pasisakydamas dėl prašomos priteisti skolos dydžio, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas sąžiningai savo prievoles vykdžiusių bendrijos narių mokėjimus, skirtus jiems tekusios kredito daliai dengti, negalėjo skirti bendrijai priskaičiuotoms palūkanoms ir delspinigiams apmokėti. Įmokų skirstymas tinkamai savo prievoles vykdžiusių bendrijos narių mokėjimus užskaitant augančioms palūkanoms ir delspinigiams padengti, yra nesąžiningas tinkamai savo įsipareigojimus vykdžiusių bendrijos narių atžvilgiu. Nors bankas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybių administruoti kiekvieno bendrijos nario skolą atskirai, tačiau ši aplinkybė nepagrįsta objektyviais duomenimis. Bendrija priėmė reikalingus sprendimus dėl skolos perkėlimo, kiekvieno bendrijos nario prievolės apimtis buvo žinoma, bankas, veikdamas kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, tokią informaciją galėjo gauti ir, atitinkamai, turėjo pareigą kontroliuoti, kaip yra vykdomi iš kreditavimo santykių kylantys įsipareigojimai. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad jei kiekvienas konkretus skolininkas būtų buvęs administruojamas atskirai, nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus dvidešimčiai metų nuo momento, kada turėjo būti tinkamai įforminti transformavęsi santykiai, nėra aiški skolos dalis, konkrečių skolininkų prievolės dydis ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų.
Išvestinis reikalavimas dėl skolos išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą turtą, apeliacinio teismo teigimu, taip pat negali būti tenkinamas, kadangi pagrindinis reikalavimas dėl skolos priteisimo iš bendrijos pripažįstamas nepagrįstu.